Viena mano pažįstama, pavydėtino grožio ir talentingumo, nuo mažumės Lietuvoje augo su dviem kultūrom ir kalbom: lietuvių ir armėnų.
"Nuo pat mažens buvo kalbama namie lietuviškai ir armėniškai. Tėvai tarpusavy visada armeniškai kalbėjo. Kadangi mane daugiau auklėjo, augino mama, tai lietuvių kalba - pagrindinė. Bet nuo kokių 3 metų jau mokėjau krūvą armėniškų žodžių:)
Į mamą kreipdavausi lietuviškai, į tėtį lietuvių-armėnų mišrainę, nes trūkdavo armėniškų žodžių.
Augom su abiem kultūrom. Tėvai labai patriotiški abiejų šalių atžvilgiu. Ir stengdavosi perduoti ir supažindinti su abiejų šalių kultūra: liaudies ir kt. muzika, menų, papročiais, daile, architektūra, skulptūra, istorija, renginiais. Girdėdavom daug abiejų šalių muzikos, visa vaikystę kas vasara skrisdavom į Armėniją. Ten lankydavom muziejus, šventyklas, kalnus, keliaudavom, šokdavom armėniškus šokius, bendravom su žmonem.
Su tapatybe buvo klausimų, ypač paauglystėj. Nes abi šalys savos ir brangios. Bet žinoma augau daugiau lietuviškoj terpėj: mokykla, draugai, visuomenė. Paskui supratau, kad turiu pilnai abi šalis, abi kultūras. Jos puikiai viena kitą papildo. Esu apdovanota dvigubai:). Taigi - daugiau lietuvė, bet su stipriu armėnišku prieskoniu:)Ne, daugiau negu prieskoniu:).
Vaikystėj kompleksavau, kad esu ne "-aitė, - ytė" ir kad vaikai čigonka vadino. Jaučiaus balta varna. Jaučiaus nelabai sava Lietuvoj, nes Armėnijoj labai savai jaučiaus. Paskui tai išsilygino. Ir ten, ir ten ėmiau jaustis gerai :)"
"Nuo pat mažens buvo kalbama namie lietuviškai ir armėniškai. Tėvai tarpusavy visada armeniškai kalbėjo. Kadangi mane daugiau auklėjo, augino mama, tai lietuvių kalba - pagrindinė. Bet nuo kokių 3 metų jau mokėjau krūvą armėniškų žodžių:)
Į mamą kreipdavausi lietuviškai, į tėtį lietuvių-armėnų mišrainę, nes trūkdavo armėniškų žodžių.
Augom su abiem kultūrom. Tėvai labai patriotiški abiejų šalių atžvilgiu. Ir stengdavosi perduoti ir supažindinti su abiejų šalių kultūra: liaudies ir kt. muzika, menų, papročiais, daile, architektūra, skulptūra, istorija, renginiais. Girdėdavom daug abiejų šalių muzikos, visa vaikystę kas vasara skrisdavom į Armėniją. Ten lankydavom muziejus, šventyklas, kalnus, keliaudavom, šokdavom armėniškus šokius, bendravom su žmonem.
Su tapatybe buvo klausimų, ypač paauglystėj. Nes abi šalys savos ir brangios. Bet žinoma augau daugiau lietuviškoj terpėj: mokykla, draugai, visuomenė. Paskui supratau, kad turiu pilnai abi šalis, abi kultūras. Jos puikiai viena kitą papildo. Esu apdovanota dvigubai:). Taigi - daugiau lietuvė, bet su stipriu armėnišku prieskoniu:)Ne, daugiau negu prieskoniu:).
Vaikystėj kompleksavau, kad esu ne "-aitė, - ytė" ir kad vaikai čigonka vadino. Jaučiaus balta varna. Jaučiaus nelabai sava Lietuvoj, nes Armėnijoj labai savai jaučiaus. Paskui tai išsilygino. Ir ten, ir ten ėmiau jaustis gerai :)"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą